Paskutinį birželio savaitgalį dangus nerodė giedrėjimo ženklų; lietus lijo su pertraukomis, kartais stiprus, o kartais lengvas, o rūkas gaubė kalnus. Užuot pasirinkusi patogią komandos formavimo sesiją patalpose, daugiau nei dvidešimties narių grupė iš KSHOW apsivilko lietpalčius, susikrovė lagaminus, nešė šiukšlių maišus ir išvyko į Jiufeng kalną Huangyan mieste, Taidžou – ne tam, kad užkariauti, o „apsaugotų“.
Tai buvo ilgai lauktas lietus ir netikėtas krikštas. Beveik paprastai užbaigėme pirmąjį metų pusmetį, kartu didindami pagreitį antrajam pusmečiui.
Likus savaitei iki išvykimo, orų prognozės renginio dieną prognozavo vidutinio stiprumo ar stiprų lietų. Vieni siūlė perplanuoti laiką, kiti – vietoje to surengti susirinkimą patalpose. Galiausiai komanda vienbalsiai nusprendė: neatidėlioti, jokių kompromisų – įvažiuoti į kalnus, kaip planuota iš pradžių.
„Lietingomis dienomis mažai kas lipa į kalną, tačiau šiukšlės kalnuose neišnyksta vien dėl lietaus“, – prieš mums išvykstant sakė už veiklos organizavimą atsakinga kolega. "Mūsų pasirinktas maršrutas yra populiarus savaitgalio pėsčiųjų takas tarp vietos gyventojų. Plastikiniai buteliai, pakavimo maišeliai, popieriniai rankšluosčiai po lietaus lengviau išplaunami į upelius, todėl valymas žymiai apsunkinamas. Todėl lietingu oru įvažiuoti į kalną tampa dar svarbiau." Taigi šeštadienį 8 val. susirinkome prie įmonės įėjimo. Lietpalčiai, žygio batai, užsegami organizatoriai, šiukšlių maišai, pirštinės – mūsų įranga buvo pilna. Be didelių ceremonijų patikrinome vieni kitų įrangą, patvirtinome, kad buvo įdiegtos visos saugos priemonės, o tada keliomis transporto priemonėmis nuvažiavome į Ruiyan šventyklos tako viršūnę Jiufeng kalno papėdėje.
Lietus nebuvo nei stiprus, nei lengvas, tik tiek, kad sušlapintų mano kepurės kraštą. Tolumoje žali kalnai atrodė nesugadinti; netoliese švelniai tekėjo upelis. Taip prasidėjo „Kalnų valymo kampanija“.
Kelias į kalną nebuvo ypač sunkus, bet po lietaus tapo slidus, akmeninius laiptus dengia samanos – kiekvienam žingsniui reikėjo atidaus kojos. Trijų ar penkių keliautojų grupės išsiskirstė palei taką: tie, kurie buvo priekyje, turėjo išvalyti kelią, o tie, kurie buvo gale, nušlavė kiekvieną paslėptą pakelės šiukšlę.
Plastikiniai maišeliai palaidoti po nukritusiais lapais, matomas tik kampas; gėrimų buteliai įdedami į uolų plyšius ir turi būti atsargiai išimti pincetu; cigarečių nuorūkos, saldainių popieriukai ir maisto pakavimo maišeliai paslėpti žolėje arba tarp akmens plokščių, beveik susiliedami į negyvą lapiją. Rankos, kurios paprastai naudoja stakles dirbtuvėse ar piešia brėžinius kompiuteriuose, dabar laiko ilgus šiukšlių pincetus, pasilenkia ir kruopščiai pakelia kiekvieną nukritusio lapo gabalėlį, kad surinktų tuos atsitiktinai išmestus „baltuosius pėdsakus“.
"Štai čia!" „Aš taip pat turiu; atsinešk didelį krepšį“. – Nelipk ant to šlaito – leisk man nuslysti.
Nebuvo jokių skundų ar pernelyg didelio spaudimo. Visi dirbo puikiai koordinuodami: vieni valė šiukšles nuo stačių šlaitų, kiti talkino nusileidžiant, o speciali komanda tvarkė atliekas – perdirbamos medžiagos buvo dedamos į vieną maišą, o neperdirbamos – į kitą. Visos atliekos buvo surinktos kalnų papėdės perdirbimo stotyje, kad būtų galima centralizuotai apdoroti, kai grįžtama nuo kalno.
Kai pasiekėme maždaug pusę kalno, lietus staiga sustiprėjo. Pro bambukų miško tarpus prasiskverbė lietaus lašų garsas, o vėjas, nešantis rūką, trenkė mums į veidą. Visi stovėjo lygioje vietoje prie kelio, vilkėdami lietpalčius, trumpam pasislėpdami nuo lietaus. Kai kurie iš maišų išsitraukė termo puodelius ir pasiūlė šalia esantiems kolegoms gurkšnoti karšto vandens; kiti pasidalijo papildomais lietpalčiais su naujais kolegomis, kurie nebuvo pakankamai dėvėję; kai kurie net juokėsi varžydamiesi, kieno maišuose daugiau šiukšlių. Niekas nekantravo ir nesiskundė oru – lietingas kalnas suteikė priežastį sulėtinti greitį ir leido aiškiau matyti aplinkinius draugus.
Lietaus permirkęs kalnų valymo patyrimas atskleidė mūsų tikrąjį save vienas kitam.
Paprastai tylus kolega tylėdamas vaikščiojo grupės gale, valydamas kitų paliktas šiukšles; visada juokaujantis kolega stabiliai palaikė fiziškai silpnesnį partnerį per slidžią šlaitą; o kolega, kuri daugiausia dirbo su kompiuteriais, naudojo tvarsliava, kurią nešiojo medžio šakos padarytai žaizdai gydyti.
Žmonės, kurie kartu pateko į lietų, dažniau prisimena vienas kitą.
Besileidžiant nuo kalno buvo ypač slidi ilgo purvo šlaito atkarpa. Visi spontaniškai sudarė liniją, išlaikydami atstumą vienas nuo kito ir primindami vienas kitam, kad „būkite atsargūs po kojomis“. Kai kurie pirmiausia įsitvirtino šlaito apačioje ir ištiesė ranką padėti tiems, kurie atsilieka; kiti naudojo žygio lazdas, kad išsiaiškintų priekyje, signalizuodami visiems sekti, kai tik patvirtins saugumą. Niekas neragino kitų į priekį ir neapgalvotai neskubėjo į priekį – taip vyksta kopimas į kalnus, lygiai taip pat ir darbe.
Ši kalnų valymo iniciatyva yra ne tik vidinis KSHOW komandos renginys, bet ir konkreti socialinės gerovės iniciatyva. Jiufeng kalnas yra gyvybiškai svarbus Taidžou miesto žaliasis plautis ir populiari vietinių gyventojų laisvalaikio žygių vieta. Didėjant lankytojų skaičiui, atliekų kaupimasis takuose tampa vis ryškesnis.
Kaip vietinių šaknų įmonė, įsikūrusi Huangyan mieste, KSHOW puikiai supranta, kad gamybos augimas priklauso nuo tvirtos ekosistemos ir stiprios socialinės paramos. Manome, kad įmonių socialinė atsakomybė apima ne tik aukas ar rėmimą, bet ir konkrečius veiksmus, padedančius mus supančioms bendruomenėms.
Nusileidimo metu atliekų surinkimo mašina vežėme aštuonis didelius šiukšlių maišus su atliekomis, kurių bendras svoris yra apie 30 kilogramų. Nors šis kiekis nėra didelis, tačiau kiekvienam žmogui išsinešus savo susidarytas atliekas – net ir pasilenkus vieną kartą – kalnas taps žymiai švaresnis.
Kitą kartą galbūt pasirinksime kitą kalną, o gal dangus bus giedras ir platus. Tačiau tai, kas nesikeičia, yra tai, kad KSHOW žmonės visada nori pasilenkti ir padaryti mažų, bet prasmingų dalykų – aplinkos, komandos ir savęs labui.
